Imperijos žlugimas, kurio niekas nesitikėjo
Dar 2007-aisiais „Nokia” valdė beveik 40 procentų pasaulinio mobiliųjų telefonų rinkos. Tai buvo ne tiesiog didelė įmonė – tai buvo simbolis, standartas, pagal kurį buvo matuojamas technologijų sektorius. Ir vis dėlto per nepilną dešimtmetį ši milžiniška korporacija tapo tik istorijos puslapiu. Kaip tai įvyko ir, svarbiausia, ką iš to galima išmokti?
Technologijos pakeitė žaidimo taisykles, bet „Nokia” to nepastebėjo
Kai „Apple” 2007 metais pristatė pirmąjį „iPhone”, „Nokia” vadovai nesijaudino. Jie turėjo pagrindo – jų telefonai buvo patikimi, paplitę ir pigūs gaminti. Problema buvo ne ta, kad „Nokia” neturėjo technologijų. Problema buvo ta, kad jie neteisingai suprato, kas iš tikrųjų keičiasi.
Rinka persiorientavo nuo aparatinės įrangos prie programinės. Vartotojai nebepirko telefono – jie pirko ekosistemą, patirtį, galimybę. „Nokia” turėjo savo operacinę sistemą „Symbian”, kuri techniškai buvo pajėgi platforma, tačiau ji buvo sukurta kitai erai. Vietoj to, kad greitai adaptuotųsi, įmonė gynė tai, ką jau turėjo.
Vidiniai dokumentai, vėliau tapę viešais, atskleidė dar vieną problemą – organizacinę kultūrą, kurioje žemesnio lygio darbuotojai bijojo pranešti vadovams blogų naujienų. Sprendimai buvo priimami ne pagal realią situaciją, o pagal tai, ką vadovybė norėjo girdėti. Tai klasikinis korporacinio aklumu vadinamas reiškinys.
Lietuvos verslo kontekstas: ar mes mokomės iš svetimų klaidų?
Lietuvos verslo bendruomenė „Nokia” atvejį dažnai mini kaip pavyzdį, tačiau retai jį iš tikrųjų analizuoja. Pokalbiai su vietos verslininkais atskleidžia įdomų paradoksą – žmonės žino istoriją, bet elgiasi taip, lyg ji jų neliestų.
Smulkaus ir vidutinio verslo segmente, kuris Lietuvoje sudaro stuburo dalį, pastebima panaši tendencija: sėkmingas modelis tampa spąstais. Įmonė, kuri dešimt metų gerai gyveno iš vienos paslaugos ar produkto, dažnai neturi nei noro, nei mechanizmų keistis. Ypač tai akivaizdu tradiciniuose sektoriuose – mažmeninėje prekyboje, gamyboje, kai kuriose paslaugų srityse.
Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių. Lietuviškos technologijų įmonės, tokios kaip „Vinted” ar „Nord Security”, augo būtent todėl, kad nuo pat pradžių kūrė lankstų modelį. Jos nesistengė kopijuoti to, kas jau veikė – jos ieškojo to, ko dar nebuvo.
Adaptacija nėra silpnybė
Vienas iš klaidingų įsitikinimų, kuris gyvuoja tarp verslininkų, yra tas, kad keistis reiškia pripažinti klaidą. „Nokia” atveju tai buvo ypač ryšku – vadovybė ilgai atsisakė pripažinti, kad jų platforma pralaimi, nes tai reikštų pripažinti, kad ankstesni sprendimai buvo neteisingi.
Iš tikrųjų adaptacija yra ne silpnybės, o strateginio mąstymo požymis. Verslas, kuris sugeba stebėti rinką be ego, reaguoti greičiau nei konkurentai ir nebijoti eksperimentuoti, turi struktūrinį pranašumą. Tai ypač svarbu šiandien, kai technologijų ciklai trumpėja, o vartotojų lūkesčiai keičiasi greičiau nei bet kada anksčiau.
Ko verta ši istorija šiandien
„Nokia” žlugimas nėra istorija apie blogus vadovus ar prastą produktą. Tai istorija apie tai, kaip sėkmė gali tapti didžiausia rizika. Kai viskas veikia, sunkiausia yra klausti – o kas bus, jei tai nustotų veikti?
Lietuvos verslininkai, ypač tie, kurių įmonės šiandien auga ir klesti, turėtų šią istoriją laikyti ne muziejine retenybe, o praktiniu įrankiu. Rinkos, kuriose jie dirba, keičiasi – dirbtinis intelektas, automatizacija ir besikeičiantys vartotojų įpročiai jau dabar perbraižo taisykles daugelyje sektorių. Klausimas nėra, ar pokyčiai ateis. Klausimas yra tik tiek – ar bus pasiruošta juos sutikti, ar teks juos vytis.