Imperija, kuri atrodė neįveikiama
2007 metais „Nokia” valdė beveik 40 procentų pasaulinio mobiliųjų telefonų rinkos. Tai buvo kompanija, kuri praktiškai išrado nešiojamąjį telefoną tokį, kokį mes jį pažįstame. Jų vardas buvo sinonimas patikimumo, o Suomijoje jie buvo beveik nacionalinis simbolis. Tais pačiais metais Steve’as Jobsas išėjo ant scenos ir parodė pirmąjį iPhone’ą.
Toliau sekė tai, ką verslo vadovėliai vadina „klasikiniu žlugimu”, nors iš tikrųjų tai buvo kažkas sudėtingesnio ir žmogiškesnio nei bet koks vadovėlinis pavyzdys.
Ne technologijos juos pražudė
Dažnai sakoma, kad „Nokia” tiesiog nepasivijo technologijų. Tai nėra tiesa. Jų inžinieriai dar 2004 metais turėjo prototipus, kurie atrodė labai panašiai į tai, ką vėliau padarė Apple. Jie matė, kur viskas juda. Problema buvo kitur.
Vidinė kultūra tapo pagrindiniu priešu. Vadovai bijojo pranešti blogų naujienų aukštesnei vadovybei. Žmonės, kurie kėlė nepatogius klausimus apie „Symbian” operacinę sistemą, buvo tyliai ignoruojami arba stumiami į šoną. Susiformavo tokia aplinka, kurioje visi žinojo, kad kažkas negerai, bet niekas neturėjo nei drąsos, nei mechanizmo tai pasakyti garsiai.
Tai ne unikalus „Nokia” bruožas. Tai nutinka bet kuriai organizacijai, kuri pakankamai ilgai buvo sėkminga.
Sėkmė kaip spąstai
Kai kažkas veikia labai gerai labai ilgai, atsiranda natūralus polinkis apsaugoti tai, kas veikia, o ne eksperimentuoti su tuo, kas gali veikti ateityje. „Nokia” turėjo milžinišką infrastruktūrą, partnerių tinklus, gamybos pajėgumus – visą ekosistemą, sukurtą aplink tam tikrą verslo modelį. Keisti tai reiškė rizikuoti visu tuo.
Apple neturėjo ko prarasti. Jie atėjo iš šono ir neturėjo jokios nostalgijos senajam modeliui. Tai klasikinis atvejis, kai naujoko pranašumas yra ne technologinis, o psichologinis.
Šiuolaikiniai verslai dažnai klausia: kaip neinovuoti? Teisingesnis klausimas būtų: kaip sukurti aplinką, kurioje žmonės gali atvirai kalbėti apie tai, kas neveikia, net kai viskas atrodo gerai?
Ką iš to galima pasiimti
„Nokia” istorija nėra apie tai, kad reikia sekti trendus ar greitai kopijuoti konkurentus. Ji apie tai, kad organizacinė kultūra gali būti pavojingesnė nei bet koks išorinis konkurentas.
Kompanijos, kurios išgyvena ilgai, dažniausiai turi vieną bendrą bruožą: jose žmonės gali pasakyti „aš manau, kad mes klystame” be baimės, kad tai kainuos jiems karjerą. Tai skamba paprastai, bet praktiškai yra vienas sunkiausiai pasiekiamų dalykų bet kurioje organizacijoje.
„Nokia” telefonai buvo geri. Jų procesai buvo efektyvūs. Jų žmonės buvo protingi. Ir vis tiek. Kartais to tiesiog neužtenka, kai sistema, kurioje visi tie žmonės dirba, neleidžia jiems būti sąžiningais vienas su kitu.