Kai kas nors pradeda pasakoti apie „šeimos verslą, išgyvenusį sovietmetį”, verta iškart įtarti pagražinimą. Sovietų Sąjungoje privatus verslas buvo nusikaltimas – ne moralinė, o baudžiamojo kodekso kategorija. Tie, kurie „verslavo”, rizikavo ne bankrotu, o kolonija. Todėl kai šiandien girdime gražias istorijas apie senelį, kuris „turėjo savo dirbtuvėles” ir po Kovo 11-osios „tiesiog legalizavo veiklą”, verta paklausti – o kiek toje istorijoje tylos apie kyšius, kontrabandą ir pažįstamus milicijoje?
Surinkau septynis tipinius scenarijus, kuriais realiai augo lietuviškas šešėlinis, o vėliau ir legalus verslas. Ne visi jie herojiški. Kai kurie net gėdingi. Bet būtent tokia buvo realybė – ne blizganti, o prakaituota ir nervinga.
1. Siuvėjas, kuris „siuvo tik draugams”
Klasikinis atvejis – namų ateljė, kur oficialiai siūta kelnės kaimynui, o neoficialiai – visam mikrorajonui. Medžiagos „atsirasdavo” iš fabriko sandėlio, dažnai su sandėlininko palaiminimu už tam tikrą procentą. Atgimimo metais tokia šeima atidarė parduotuvę ir pasakoja apie „talentą, kurio nepalaužė sistema”. Tikroji istorija dažnai apima ir tai, kad talentas glaudžiai bendradarbiavo su vagystėmis iš valstybinės įmonės. Apie tai muziejuose nerašo.
2. Kooperatyvas, atsiradęs iš nieko per naktį
1988–1990 metais kooperatyvai augo kaip grybai po lietaus – teisėtai, bet chaotiškai. Daug jų buvo tiesiog buvusios nomenklatūros priedanga: partinis funkcionierius rytoj tapdavo „verslininku”, turinčiu prieigą prie patalpų, transporto ir, svarbiausia, informacijos apie tai, kas privatizuojama. Šeimyniniai kooperatyvai, kurie šiandien vadinami „pirmaisiais Lietuvos verslo pradininkais”, dažnai buvo tiesiog anksčiau kitų sužinoję, kas bus parduodama pigiau nei verta.
3. Autoservisas garaže
Sovietmečiu automobilis buvo prabanga, o jo remontas – dar didesnė. Garažų kooperatyvuose dirbę meistrai neretai tapdavo turtingesni už inžinierius, nes remontavo tai, ko oficialiai nebuvo galima nusipirkti – detales, gautas „iš gamyklos”. Po nepriklausomybės tokie garažai virto autoservisų tinklais. Herojiška istorija apie „aukso rankas” nutyli, kad dalis detalių atkeliaudavo tiesiai iš gamyklos konvejerio, apeinant apskaitą.
4. Valiutininkas, tapęs banko įkūrėju
Šis variantas skamba kaip filmo siužetas, ir tiesa – jis toks ir yra. Prekyba doleriais ir markėmis buvo sunkus nusikaltimas, bet būtent tie žmonės, kurie mokėjo skaičiuoti riziką ir turėjo ryšių tinklą, 1990-aisiais lengviausiai persiorientavo į finansų sektorių. Kai kurie tapo gerbiamais bankininkais. Kiti dingo kartu su indėlininkų pinigais devyniasdešimtųjų krizėse. Apie antruosius biografijų niekas nerašo.
5. Ūkininkų šeima, „visada dirbusi žemę”
Tai gal vienintelė kategorija, kur romantika arčiausiai tiesos – kolūkiuose dirbę žmonės iš tikrųjų turėjo žemės ūkio patirties, kurios nereikėjo išsigalvoti. Bet net čia tiesa sudėtingesnė: dauguma sėkmingų šeimos ūkių atsirado ne todėl, kad „mylėjo žemę”, o todėl, kad laiku ir sumaniai pasinaudojo žemės grąžinimo proceso spragomis, kurios buvo toli gražu ne visiems vienodai palankios.
6. Meistras, dirbęs „buitinio gyventojų aptarnavimo” sistemoje
Batsiuviai, laikrodininkai, radijo taisytojai – oficialiai valstybės tarnautojai, neoficialiai savo verslo savininkai kiekvienoje dirbtuvėje. Ši sistema buvo sovietinės valdžios kompromisas su realybe: leisti šiek tiek privačios iniciatyvos, kad žmonės nesukiltų dėl buitinių nepatogumų. Kai kurie iš šių meistrų tapo pirmaisiais legaliais amatininkais verslininkais. Tačiau dauguma jų amatas išnyko kartu su poreikiu – juk kam taisyti laikrodį, kai galima nusipirkti naują.
7. „Cechininkas” – gamybos pogrindyje karalius
Pati rizikingiausia ir pati pelningiausia sovietinio šešėlio forma – slapta gamyba valstybinių fabrikų patalpose, naudojant valstybinę žaliavą ir elektrą, bet parduodant produkciją privačiai. Tai buvo organizuotas nusikalstamumas, dažnai su tiesioginiais ryšiais su korumpuota valdžia ir net kriminaliniu pasauliu. Kai kurie iš šių žmonių tapo devintojo dešimtmečio pabaigos „naujaisiais lietuviais”, o jų sukaupti kapitalai iki šiol finansuoja visai legalius, gražiai atrodančius verslus. Apie kilmę tyliai nutylima – tam yra viešųjų ryšių specialistai.
Sąskaitos, kurių niekas garsiai neapmoka
Jei iš viso to reikia išsinešti vieną mintį, tai štai ji: lietuviško verslo pradžia nebuvo švari. Ji buvo prakaituota, dažnai nešvari tiesiogine prasme, persmelkta kompromisų su sistema, kuri leisdavo verslauti tiems, kas mokėjo tylėti arba mokėti. Sėkmės istorijos, kurias mums pasakoja šiandien – apie talentą, darbštumą ir šeimos vertybes – dažnai yra redaguotos versijos, iš kurių pašalintos nepatogios detalės apie ryšius, apgaulę ar tiesiog laimingą atsitiktinumą būti tinkamoje vietoje tinkamu metu.
Tai nereiškia, kad tie žmonės nenusipelnė pagarbos – rizikuoti laisve dėl galimybės parduoti savadarbę suknelę reikėjo tikro ryžto. Bet romantizuoti tą laikotarpį kaip lietuviško verslumo aukso amžių yra nesąžininga tiesos atžvilgiu. Kartais geriau pripažinti, kad pirmieji kapitalai buvo suręsti ne ant idealų, o ant spragų sistemoje, kurios pati sistema nesugebėjo ar nenorėjo užtaisyti.