Baltijos šalys

Kaip lietuviškas smulkus verslas išgyveno ekonomines krizes: 10 istorijų ir pamokų šiandienos verslininkams

Žinote, kas man labiausiai patinka kalbant apie lietuvišką smulkų verslą? Tai, kad jis tiesiog nemoka pasiduoti. Praėjo per 2008-ųjų finansų krizę, per COVID uždarymus, per energetikos kainų šuolį – ir vis tiek stovi ant kojų. Nusprendžiau surinkti dešimt realių istorijų (kai kurios vardai pakeisti, bet esmė tikra), kurios parodo, kaip mūsų verslininkai sugebėjo ne tik išgyventi, bet ir sustiprėti.

1. Kavinė, kuri tapo virtuvė

Vilniaus centre veikusi maža kavinukė per pirmąjį karantiną prarado visus lankytojus per naktį. Savininkė nenusiminė – per savaitgalį persiorganizavo į maisto pristatymo verslą, pati nuvežė pirmuosius užsakymus dviračiu. Šiandien turi tris tokias vietas mieste.

2. Siuvykla, kuri persiorientavo per 48 valandas

Kai 2020-aisiais staiga prireikė kaukių, viena kauniečių siuvykla, anksčiau siuvusi tik chalatus ligoninėms, per dvi dienas perkonfigūravo gamybą. Rizika? Milžiniška. Bet būtent tas greitas apsisprendimas leido jiems ne tik išlikti, bet ir gauti naujų užsakymų iš viso regiono.

3. Baldų dirbtuvė ir eksporto strategija

2008-ųjų krizė vietinę baldų rinką praktiškai sunaikino. Vienas šeimos verslas iš Šiaulių krašto nusprendė – jei Lietuvoje nieko neperka, reikia ieškoti pirkėjų kitur. Pradėjo nuo Skandinavijos, dabar eksportuoja į aštuonias šalis.

4. Knygynas prieš internetą

Mažas nepriklausomas knygynas Kaune turėjo konkuruoti su didžiaisiais internetiniais prekybininkais. Vietoj to, kad kovotų kainomis, jie sukūrė bendruomenę – organizavo skaitymo klubus, susitikimus su autoriais. Lojalumas nugalėjo kainą.

5. Grožio salonas, kuris išmoko skaičiuoti

Energetikos krizė 2022-aisiais smogė visiems, bet ypač skaudžiai – paslaugų sektoriui su didelėmis elektros sąnaudomis. Vienos savininkės sprendimas buvo paprastas, bet efektyvus: perėjo prie efektyvesnės įrangos ir persvarstė darbo valandas. Sąskaitos sumažėjo trečdaliu.

6. Amatininkas, kuris atrado internetą

Vyras, gaminęs medinius baldus vienam vietiniam turgui, per pandemiją prarado visus pardavimo taškus. Sūnus įkalbėjo tėvą sukurti „Instagram” paskyrą. Dabar jo dirbiniai keliauja į Vokietiją ir Norvegiją.

7. Restoranas, kuris nesustabdė virtuvės

Vietoj to, kad uždarytų duris karantino metu, restoranas Klaipėdoje pradėjo gaminti šeimoms į namus paruoštus pusfabrikačius savaitei. Idėja buvo tokia populiari, kad tapo atskiru verslo padaliniu.

8. IT paslaugos smulkiajam verslui

Kai daugybė mažų parduotuvių 2020-aisiais neturėjo jokios internetinės buvimo, viena Vilniaus IT komanda pasiūlė greitą ir pigų sprendimą – paprastas internetines parduotuvytes per savaitę. Jie patys tapo krizės naudos gavėjais, padėdami kitiems.

9. Ūkininkė, kuri pardavė tiesiogiai

Kai tarpininkai per krizę sumažino supirkimo kainas iki nuostolingo lygio, viena ūkininkė iš Utenos krašto pradėjo pardavinėti produkciją tiesiai vartotojams per socialinius tinklus. Pelnas išaugo, priklausomybė nuo tarpininkų dingo.

10. Mažas viešbutis didelėje kovoje

Turizmo sektorius per COVID nukentėjo, ko gero, labiausiai. Vienas šeimos viešbutis Palangoje išgyveno pritaikydamas kambarius nuotoliniam darbui – „workation” idėja atrodė keista 2020-aisiais, bet šiandien tai atskiras pajamų šaltinis.

Ką visos šitos istorijos man sako

Skaitant šias dešimt istorijų, negaliu atsikratyti minties – lietuviškas smulkusis verslas turi kažką, ko nenupirksi jokia mokymo programa. Vadinkime tai gebėjimu improvizuoti be panikos. Kiekvienas šitų žmonių galėjo tiesiog užsidaryti, nurašyti nuostolius ir eiti ieškoti darbo pas kažką kitą. Vietoj to jie ieškojo langelio, per kurį galima prasibrauti.

Man patinka pastebėti vieną bendrą giją visose šitose istorijose – niekas iš jų nelaukė, kol krizė pati praeis. Persiorientavo, eksperimentavo, kartais net rizikavo daugiau, nei atrodė protinga. Ir būtent tas judėjimas, ne tobulas planas, juos ir išgelbėjo.

Tai jei šiandien jūsų verslas jaučia spaudimą – ar tai būtų kylančios kainos, ar besikeičiantys pirkėjų įpročiai – galbūt vertėtų prisiminti šias istorijas. Ne kaip receptą, kurį reikia kopijuoti pažodžiui, o kaip įrodymą, kad išeitis visada egzistuoja. Tik reikia ryžtis ją ieškoti.