Kai viskas prasidėjo nuo mažo kiemo dirbtuvių
Vytautas Rimkus 2005-aisiais neturėjo jokio verslo plano. Tiesiog turėjo rankas, kurios mokėjo sutaisyti kompiuterius, ir nedidelę patalpą Kauno Šančiuose, kur anksčiau buvo kepykla. „Žmonės pradėjo atsinešti savo kompiuterius, nes kaimynė pasakė kaimynei, o ta – dar kam nors. Taip ir sukosi”, – prisimena jis, dabar jau vadovaujantis trims remonto punktams mieste.
Bet tarp to pirmo klientų srauto ir dabartinės situacijos tilpo trys rimtos ekonominės krizės, technologijų revoliucija ir pandemija, kuri visam pasauliui parodė, kas yra nuotolinis darbas. Vytauto verslas ne tik išgyveno – jis prisitaikė taip, kaip daugelis stambesnių konkurentų nespėjo.
Šiandien, kai daugelis kalba apie dirbtinį intelektą ir debesų technologijas, kompiuterių remonto verslas Kaune vis dar gyvuoja. Tik dabar jis atrodo visiškai kitaip nei prieš aštuoniolika metų. Ir tai nėra tik Vytauto istorija – tai kelių dešimčių smulkių verslininkų istorija, kurie išmoko vieną paprastą tiesą: arba keities, arba mirk.
Pirmoji krizė: kai žmonės nustojo pirkti naujus kompiuterius
2008-ieji buvo brutalūs. Vytautas prisimena, kaip per vieną savaitę atšaukė pusę užsakymų. Žmonės tiesiog neturėjo pinigų. „Bet štai paradoksas – remonto užsakymų padaugėjo. Jei anksčiau žmogus galvojo ‘gal geriau naują nusipirksiu’, tai dabar jis galvojo ‘kaip tik šitą pataisyti'”, – pasakoja jis.
Tuomet Vytautas padarė keletą dalykų, kurie dabar atrodo akivaizdūs, bet tada buvo ganėtinai drąsūs. Pirma, jis pradėjo siūlyti dalimis mokėjimą – ne per banką, o tiesiog susitardamas su klientais. „Žinojau savo klientus. Jei matydavau, kad žmogus sąžiningas, sakydavau – gerai, sumokėk per du mėnesius, kaip galėsi.”
Antra, jis ėmė lankytis pas klientus namuose. Ne todėl, kad turėjo kokią nors strategiją, o tiesiog todėl, kad žmonės neturėjo pinigų net taksi iki jo dirbtuvių. „Važiuodavau su savo ‘Golfu’, paimdavau kompiuterį, parveždavau. Kartais taisydavau vietoje. Už benziną papildomai neprašydavau – man buvo svarbu išlaikyti klientus.”
Trečia, jis pradėjo pirkti senus kompiuterius, juos remontuoti ir parduoti. Tai buvo visiškai nauja kryptis, bet ji veikė. Studentai, pensininkai, mažas verslas – visi ieškojo pigesnių variantų. Vytautas turėjo tokių variantų.
Technologijų kaita: kai planšetės vos nepakasė verslo
Apie 2012-2013 metus atsirado nauja grėsmė, apie kurią niekas iš pradžių nesusimąstė. Planšetės. Išmanieji telefonai. Staiga visi pradėjo kalbėti, kad kompiuteriai išnyks, kad ateitis – tai mobilieji įrenginiai.
„Prisipažinsiu, man buvo baisu”, – sako Vytautas. Jis matė, kaip žmonės vis mažiau naudoja stalinius kompiuterius namuose. Jaunimas iš viso jų nebenorėjo. Verslo užsakymų taip pat sumažėjo – įmonės perėjo prie nešiojamų kompiuterių, kuriuos dažnai remontuodavo pagal garantiją.
Bet tada įvyko kažkas netikėto. Pasirodė, kad planšetės ir telefonai taip pat genda. Ir juos taisyti – dar sudėtingiau nei kompiuterius. Vytautas ėmėsi mokytis. Važinėjo į mokymus Vilniuje, žiūrėjo „YouTube” vaizdo įrašus, pirko specialius įrankius.
„Pirmą kartą, kai bandžiau išardyti ‘iPhone’, sugadinau jį visiškai. Kainavo man 200 eurų pamoka”, – juokiasi jis. Bet pamažu įgūdžiai atsirado. Jo dirbtuvės tapo vienu iš nedaugelio vietų Kaune, kur galėjai pataisyti ne tik kompiuterį, bet ir telefoną, ir planšetę, ir net kai kuriuos išmaniuosius laikrodžius.
Dar vienas posūkis buvo žaidimų kompiuteriai. Kol vieni kalbėjo apie mobilųjį pasaulį, kita dalis rinkos – ypač jaunimas – ėmė domėtis galingais žaidimų kompiuteriais. Vytautas pradėjo ne tik juos taisyti, bet ir surinkti pagal užsakymą. „Tai tapo apie 30 procentų mūsų pajamų. Ateina vaikinas, sako – noriu tokio ir tokio kompiuterio žaidimams. Mes pasiūlome variantus, surinki, patikrini, perduodi. Ir dar metams garantiją duodi.”
Antroji ir trečioji krizės: kai išmokai nustoti planuoti
2015-2016 metais Lietuvoje vėl buvo neramoka. Euro įvedimas, Rusijos ekonomikos problemos, kurios atsiliepė ir mums. Vytautas jau buvo patyręs – jis žinojo, kad krizės metu žmonės taiso, o ne perka naujus. Bet šįkart jis padarė dar vieną dalyką – ėmė aktyviai dirbti su įmonėmis.
„Supratau, kad privačių klientų nepakanka. Reikia stabilesnių pajamų šaltinių”, – paaiškina jis. Pradėjo siūlyti įmonėms abonementinę priežiūrą – už fiksuotą mėnesinį mokestį jo komanda prižiūrėjo visą įmonės kompiuterinę techniką. Tai nebuvo labai pelninga, bet buvo stabilu.
Trečioji krizė – COVID-19 pandemija – buvo visiškai kitokia. Pirmą kartą Vytautas turėjo uždaryti savo dirbtuvę kelioms savaitėms. „Sėdėjau namuose ir galvojau – gal tai jau pabaiga. Gal žmonės išmoks viską patys taisyti, kai turi tiek laiko.”
Bet nutiko priešingai. Kai prasidėjo nuotolinis darbas, kompiuteriai tapo kritiškai svarbūs. Žmonės, kurie anksčiau naudojo darbinius kompiuterius biure, staiga suprato, kad jų namų kompiuteris yra per lėtas, per senas, arba iš viso neveikia. Užsakymų srautas išaugo trigubai.
Nuotolinio darbo era: kai klientai pasikeitė visiškai
Pandemija pakeitė ne tik tai, kiek žmonių kreipiasi dėl remonto, bet ir tai, ko jie nori. Anksčiau tipinis klausimas buvo „ar galite pataisyti?” Dabar tipinis klausimas yra „ar galite pataisyti iki rytojaus, nes man rytoj svarbus susitikimas internetu?”
Vytautas turėjo peržiūrėti visą savo darbo organizavimą. Įvedė skubių užsakymų kategoriją – brangiau, bet per 24 valandas. Pradėjo dirbti ir savaitgaliais, nes žmonės dirba iš namų ir savaitgaliais. Pasamdė dar du darbuotojus.
„Dabar mūsų klientai yra labiau įvairūs”, – sako jis. Anksčiau tai buvo daugiausia vyrai 30-50 metų, kurie domisi technologijomis. Dabar tai ir jaunos mamos, kurios dirba iš namų, ir pensininkai, kurie nori bendrauti su anūkais per „Skype”, ir laisvai samdomos specialistai, kurių kompiuteris yra jų darbo įrankis.
Pasikeitė ir problemų pobūdis. Anksčiau dažniausiai buvo aparatinės problemos – sudegė vaizdo plokštė, sugedo kietasis diskas. Dabar dažnai problemos yra programinės – kompiuteris lėtas, užsikrėtė virusais, neveikia kamera ar mikrofonas vaizdo konferencijoms.
Vytautas turėjo mokytis ir pats. „Anksčiau aš buvau tas, kuris taisė geležį. Dabar aš turiu suprasti, kaip veikia ‘Zoom’, ‘Teams’, ‘Google Meet’. Turiu mokėti paaiškinti žmogui, kaip nustatyti mikrofoną, kaip įjungti virtualų foną. Tai jau ne tik remontas – tai techninė pagalba plačiąja prasme.”
Ką išmokė trys krizės ir viena pandemija
Sėdime Vytauto naujoje dirbtuvėje Žaliakalnyje – trečiojoje, kurią jis atidarė praėjusiais metais. Ant sienos kabo nuotraukos iš tos pirmos dirbtuvės Šančiuose. Atrodo kaip archeologiniai radiniai – seni monitoriai su elektros vamzdžiais, didžiuliai kompiuterių korpusai.
„Žinai, kas labiausiai padėjo išgyventi?” – klausia jis retoriškai. „Ne verslo planai, ne banko paskolos, ne marketingas. Paprasčiausiai gebėjimas keistis greitai. Kai matai, kad kažkas nebeveikia, nesieki to taisyti – ieškai naujo kelio.”
Jis pasakoja, kaip daug jo kolegų užsidarė per tuos metus. „Jie bandė daryti tą patį, ką darė visada. Kai rinka pasikeitė, jie nesikeitė. Arba keitėsi per lėtai.”
Vytautas išskiria kelis dalykus, kurie, jo nuomone, leido išlikti:
Lankstumas kainų politikoje. Jis niekada neturėjo griežto kainoraščio. Žinoma, yra bazinės kainos, bet jos gali būti koreguojamos priklausomai nuo kliento situacijos, užsakymo skubos, santykių su klientu. „Kartais geriau gauti 30 eurų nei nieko. O kartais galima paprašyti 100, jei darbas skubus ir sudėtingas.”
Asmeninis santykis su klientais. Vytautas žino daugelį savo klientų vardu. Jis prisimena, kas pas jį kreipėsi prieš penkerius metus, kokia buvo problema. „Žmonės tai vertina. Jie jaučiasi ne kaip numeris eilėje, o kaip žmogus.”
Nuolatinis mokymasis. Technologijos keičiasi baisiai greitai. Kas buvo aktualu prieš trejus metus, dabar jau pasenę. Vytautas skaito forumus, žiūri vaizdo įrašus, bendrauja su kolegomis. „Jei nesimokai, tu miręs. Po metų būsi nebeaktualus.”
Diversifikacija. Nebepasitikėti vienu pajamų šaltiniu. Privačių klientų remontas, įmonių aptarnavimas, naujų kompiuterių surinkimas, senų pirkimas ir pardavimas, telefonų remontas – visa tai kartu sudaro stabilesnį verslą nei bet kas atskirai.
Kas laukia toliau: dirbtinis intelektas ir debesys
Vytautas nėra technologijų vizionierius. Jis yra praktiškas verslininkas, kuris mato, kas vyksta dabar, ir bando nuspėti, kas bus rytoj. Ir tai, ką jis mato, vėl verčia keistis.
„Debesų technologijos keičia žaidimo taisykles”, – sako jis. Vis daugiau žmonių saugo savo duomenis ne kompiuteryje, o debesyje. Tai reiškia, kad kai kompiuteris sugenda, problema nėra tokia dramatiška – duomenys išsaugoti. Bet tai taip pat reiškia, kad žmonės mažiau nori investuoti į brangius kompiuterius. Jiems užtenka pigesnio, nes sunkiuosius darbus atlieka serveriai kažkur kitur.
„Tai mums reiškia, kad bus daugiau pigių kompiuterių remonto. Mažiau pelno vienai paslaugai, bet galbūt daugiau užsakymų”, – analizuoja jis.
Dirbtinis intelektas – kita tema, kuri jį neramina ir intriguoja vienu metu. „Dabar žmonės pradeda naudoti AI įrankius darbui. Bet jiems reikia galingesnių kompiuterių. Ypač jei nori vietoje procesinti vaizdo medžiagą ar dirbti su dideliais duomenų kiekiais. Tai gali būti nauja rinka.”
Jis jau pradėjo siūlyti kompiuterių atnaujinimo paslaugas – ne visiškai naujas, bet su pagerintais komponentais, specialiai pritaikytais AI programoms. „Žmogus turi penkių metų kompiuterį. Aš įdedu naują vaizdo plokštę, daugiau operatyviosios atminties, greitesnį diską. Ir tas kompiuteris tarnauja dar trejus ketverius metus. Kainuoja trečdalį naujo kainos.”
Kai verslas tampa gyvenimo būdu
Jau temsta, kai mes baigiame pokalbį. Vytautas vis dar turi du užsakymus, kuriuos nori baigti šįvakar – vienas skubus, klientui reikia kompiuterio rytoj anksti ryte darbui.
„Ar verta?” – klausiu jo. „Ar po visų šitų krizių, streso, neaiškumo – ar verta užsiimti tokiu verslu?”
Jis pagalvoja. „Žinai, yra dienų, kai galvoju – gal eiti į etatą, į kokią IT įmonę. Ten stabilumas, atostogos, liga mokama. Bet tada ateina klientas, kuris sako – ačiū, išgelbėjai, man tas kompiuteris toks svarbus. Arba matau, kaip surinktas mano kompiuteris tarnauja žmogui jau penkeri metai. Ir suprantu, kad tai ne tik verslas. Tai mano gyvenimo būdas.”
Jis užrakina dirbtuvės duris, mes išeiname į šaltą Kauno vakarą. Gatvėje žmonės skuba namo, dauguma žiūri į savo telefonų ekranus. Kiekviename iš tų telefonų – technologija, kuri anksčiau atrodė kaip fantastika. Ir kiekvienas iš tų telefonų kada nors suges, sulėtės, reikės pagalbos.
„Kol žmonės naudos technologijas, kažkas turės jas taisyti”, – sako Vytautas. „Galbūt ateityje tai bus robotai. Bet kol kas tai esu aš ir tokie kaip aš. Ir man tai visai tinka.”
Trys krizės, viena pandemija, nesuskaičiuojami technologijų pokyčiai – ir vienas mažas verslas Kaune vis dar veikia. Ne todėl, kad turėjo tobulą planą ar didelį kapitalą. O todėl, kad mokėjo klausytis, keistis ir niekada nepasiduoti. Kartais paprasčiausi dalykai yra patys sunkiausi. Ir patys svarbiausi.