Kai gyvenimas pasuka netikėta linkme
Giedrė Navickaitė niekada nesvajojo tapti verslininkė. Prieš trejus metus ji dirbo įprastą darbą banke, turėjo stabilų atlyginimą ir aiškią karjeros perspektyvą. Tačiau gyvenimas kartais meta iššūkius, kurie verčia viską permąstyti iš naujo. Po skyrybų likusi viena su dviem vaikais – šešiametę Emilija ir ketveriukų Jokūbu – ji suprato, kad standartinis darbo grafikas nuo devynių iki penkių nebeatitinka naujosios realybės.
„Vaikai sirgo, darželis skambindavo vidury darbo dienos, o aš jausdavausi tarsi tarp dviejų ugnių”, – prisimena Giedrė. Vakarais, kai vaikai užmigdavo, ji ieškodavo internete kokybiškai paruoštų edukacinių užduočių lietuvių kalba. Rasdavo chaotiškai išsibarsčiusią informaciją, svetimus puslapius su automatiniu vertimu arba mokamus produktus, kurių kaina vienos mamos biudžetui buvo tiesiog nereali.
Tada ir gimė mintis – o kas, jei pati sukurčiau tai, ko ieškau?
Nuo popieriaus lapelių iki skaitmeninės platformos
Pirmieji žingsniai buvo kuklūs. Giedrė pradėjo kurti paprastas užduotis savo vaikams – spalvinimo lapus su raidėmis, skaičių labirintus, logikos užduotis. Pastebėjo, kad Emilija ir Jokūbas žaidžia su jais daug noriau nei su perkamomis darbo sąsiuvinėmis. Pasidalino keliais sukurtais lapeliais su draugėmis iš darželio grupės. Atgarsys buvo netikėtas – mamos prašė daugiau, siūlė idėjų, klausė, ar galėtų gauti panašių užduočių ir savo vaikams.
„Pamenu, kaip viena mama parašė, kad jos sūnus pirmą kartą susidomėjo raidėmis būtent per mano sukurtą žaidimą. Tą vakarą negalėjau užmigti – galvojau, kad galbūt tai kažkas daugiau nei tik hobis”, – šypsosi Giedrė.
Bet nuo kelių PDF failų iki pilnaverčio portalo – milžiniškas atstumas. Giedrė neturėjo jokių IT žinių, o lėšos buvo ribotos. Pradėjo mokytis pati – žiūrėjo YouTube vaizdo įrašus apie svetainių kūrimą, skaitė straipsnius apie vartotojų patirtį, bandė suprasti, kaip veikia paieškos sistemos. Pirmąją svetainės versiją sukūrė naudodama nemokamą platformą ir nemokamus dizaino įrankius. Atrodė kukliai, bet veikė.
Kai reikia rinktis tarp miego ir svajonės
Pirmieji šeši mėnesiai buvo išbandymas. Giedrė dirbo banke pilnu etatu, augino vaikus viena ir kūrė turinį portale kiekvieną laisvą minutę. Pietų pertraukos, vakarai po devynių, savaitgalių rytai – visas laisvas laikas ėjo į projektą.
„Buvo dienų, kai norėjosi viską mesti. Kai svetainė sugesdavo, kai išleisdavau naują užduotį ir niekas jos neatsidarydavo, kai vaikai verkdavo, kad mama vėl sėdi prie kompiuterio”, – prisipažįsta ji. Bet buvo ir kitokių dienų. Kai ateidavo laiškai nuo tėvų, dėkojančių už nemokamą turinį. Kai svetainės statistika rodė, kad vis daugiau žmonių grįžta ne vieną kartą. Kai vaikai pradėdavo testuoti naujas užduotis ir juokdavosi iš smagių personažų.
Lūžio taškas atėjo po devynių mėnesių. Viena populiari mamų grupė „Facebook’e” pasidalino nuoroda į Giedrės portalą. Per savaitgalį svetainę aplankė daugiau nei penkiolika tūkstančių žmonių. Serveris neatlaikė apkrovos ir užstrigo. Giedrė praleido visą sekmadienio naktį bandydama viską atstatyti, skambino pažįstamam IT specialistui, verkė iš bejėgiškumo ir džiaugsmo vienu metu.
„Tai buvo momentas, kai supratau – arba dabar imsiuosi šito rimtai, arba viskas liks tik kaip hobis. Ir aš pasirinkau rizikuoti”, – sako Giedrė.
Šuolis į nežinomybę su vaikais ant rankų
Apsisprendimas palikti darbą nebuvo lengvas. Draugai ir giminės žiūrėjo skeptiškai – kaip vienišai mamai be stabilių pajamų? Bet Giedrė jau turėjo planą. Sutaupė šešių mėnesių išlaidų rezervą, sudarė detalų biudžetą ir nusprendė sau duoti vienerius metus. Jei per tą laiką nepavyks sukurti gyvybingo verslo modelio, grįš į samdomą darbą.
Pirmasis uždavinys buvo techninis – reikėjo normalios svetainės. Giedrė rado jauną programuotoją Mantą, kuris sutiko dirbti už simbolinį atlyginimį mainais į dalį būsimo verslo. Kartu jie perkūrė portalą nuo nulio – padarė jį greitesnį, patogesnį, vizualiai patrauklesnį. Pridėjo paieškos funkciją, galimybę tėvams išsisaugoti mėgstamas užduotis, komentavimo sistemą.
Antrasis iššūkis buvo turinys. Viena Giedrė negalėjo sukurti pakankamai medžiagos, kad portalas būtų tikrai vertingas. Pradėjo bendradarbiauti su mokytojais, logopedais, psichologais. Pasiūlė jiems platformą, kur galėtų dalintis savo sukurtomis užduotimis ir metodikomis. Kai kurie sutiko padėti nemokamai, kiti prašė simbolinio atlygio. Taip gimė bendruomenė – žmonių, kuriems rūpėjo kokybiškas vaikų ugdymas lietuvių kalba.
Kai nemokama nebūtinai reiškia be pajamų
Daugelis žmonių klausdavo Giedrės – kaip uždirbi, jei viskas nemokama? Iš pradžių ji pati nežinojo atsakymo. Pirmąjį pusmetį portalo išlaikymas kainavo daugiau nei jis atnešė. Bet pamažu ėmė ryškėti verslo modelis.
Pagrindinis turinys liko nemokamas – tai buvo principas, nuo kurio Giedrė nenorėjo atsisakyti. Bet pridėjo premium prenumeratą tėvams, kurie norėjo daugiau – išsamesnių užduočių rinkinių, individualizuotų mokymosi planų, be reklamų patirties. Kaina buvo simbolinė – devyni eurai per mėnesį arba septyniasdešimt per metus. Bet kai svetainę lankė dešimtys tūkstančių žmonių, net nedidelė dalis prenumeratorių jau sudarė realias pajamas.
Antrasis pajamų šaltinis – partnerystės su leidyklomis ir edukacinių žaislų gamintojais. Giedrė nepriėmė bet kokios reklamos – tik produktus, kuriuos pati naudotų savo vaikams. Kai svetainė tapo populiari, kompanijos pačios pradėjo siūlytis bendradarbiauti. Sąlygos buvo aiškios – jokių agresyvių reklamų, tik autentiški atsiliepimai ir rekomendacijos.
Trečiasis, netikėtas pajamų šaltinis – mokymai tėvams ir pedagogams. Giedrė pradėjo vesti internetinius seminarus apie tai, kaip naudoti skaitmeninius įrankius vaikų ugdymui. Mokytojams pasiūlė mokymus, kaip kurti įtraukiančias užduotis. Už kiekvieną mokymą mokėjo kuklų mokestį, bet susidomėjimas buvo milžiniškas.
Kai skaičiai tampa tikrove
Po metų nuo pilno laiko darbo portale pradžios, Giedrė pasiekė skaičių, kurio net nedrįso svajoti – penkiasdešimt tūkstančių registruotų vartotojų. Žinoma, ne visi jie aktyvūs kasdien, bet statistika rodė, kad vidutiniškai svetainę kasdien lanko apie penkiolika tūkstančių unikalių lankytojų.
„Kai pamačiau tą skaičių, verkiau. Ne todėl, kad tai būtų kažkoks rekordas – yra daug didesnių platformų. Bet todėl, kad tai reiškė penkiasdešimt tūkstančių šeimų, kurioms mano sukurtas turinys padeda. Tai reiškė, kad mano vaikai mato motiną, kuri siekia savo tikslų ir nesibaimina iššūkių”, – emocingai pasakoja Giedrė.
Skaičiai taip pat reiškė, kad verslas tapo gyvybingas. Premium prenumeratorių skaičius viršijo du tūkstančius, o tai jau sudarė stabilias pajamas, leidžiančias ne tik išlaikyti portalą, bet ir mokėti atlyginimus keliems žmonėms. Giedrė pasamdė dar vieną turinio kūrėją ir dizainerę. Mantas, programuotojas, tapo visu etatu dirbančiu technikos direktoriumi.
Ką išmokė kelionė nuo nulio iki penkiasdešimt tūkstančių
Klausiama, kokius patarimus duotų kitiems, svajojančiems pradėti savo projektą, Giedrė nesuka galvos. „Pirmiausia – spręskite tikrą problemą. Ne tai, kas jums atrodo problema, o tai, su kuo realiai susiduria žmonės. Aš kūriau portalą ne todėl, kad galvojau, jog tai gera verslo idėja, o todėl, kad pati kasdien susidūriau su šia problema.”
Antrasis patarimas – nepulkite iškart kurti tobulos versijos. „Mano pirmoji svetainė buvo baisi. Bet ji veikė ir sprendė problemą. Tobulinti galima visada, bet pradėti reikia su tuo, ką turite dabar. Jei būčiau laukusi, kol turėsiu pinigų samdyti profesionalų komandą ir kurti tobulą platformą, niekada nebūčiau pradėjusi.”
Trečias dalykas – bendruomenė svarbiausias turtas. „Aš nuo pat pradžių klausiau savo vartotojų – ko jie nori, kas jiems patinka, kas nepatinka. Sukūriau Facebook grupę, kur tėvai gali dalintis atsiliepimais ir idėjomis. Kai žmonės jaučiasi išgirsti, jie tampa ne tik vartotojais, bet ir ambasadoriais.”
Ketvirtas – nebijokite prašyti pagalbos. „Aš nežinojau nieko apie programavimą, dizainą, rinkodarą. Bet radau žmonių, kurie žinojo. Kai kurie padėjo nemokamai, nes tikėjo idėja. Kitiems mokėjau, kiek galėjau. Svarbu suprasti, kad negalite būti geri visuose dalykuose – ir tai normalu.”
Penktasis patarimas, galbūt svarbiausias – rūpinkitės savimi. „Buvo laikotarpis, kai dirbau po šešiolika valandų per dieną. Pradėjau blogai miegoti, nervintis dėl smulkmenų, pyktis ant vaikų be priežasties. Supratau, kad taip ilgai neišlaikysiu. Dabar turiu aiškias taisykles – vakarais po aštuonių neliečiu darbo, savaitgaliais bent vieną dieną visiškai atsijungiu. Verslas turi tarnauti gyvenimui, o ne atvirkščiai.”
Kai svajonė tampa realybe ir kelia naujas svajones
Šiandien Giedrės edukacinį portalą kasdien lanko tūkstančiai šeimų iš visos Lietuvos ir iš lietuvių bendruomenių užsienyje. Platformoje – daugiau nei trys tūkstančiai įvairių užduočių, žaidimų, darbų lapų. Veikia forumas, kur tėvai ir pedagogai dalijasi patirtimi. Kas mėnesį vyksta bent vienas nemokamas internetinis seminaras ugdymo temomis.
Bet Giedrė nesustoja ties pasiekta. Planuoja kurti mobilią aplikaciją, kad turinys būtų dar prieinamesnis. Derasi su keliais darželiais dėl specialios versijos pedagogams. Galvoja apie galimybę išversti platformą į kitas kalbas ir padėti ne tik lietuvių vaikams.
„Kartais sustoju ir pagalvoju – kaip visa tai nutiko? Prieš trejus metus sėdėjau banko biure ir galvojau, kad taip atrodys mano gyvenimas iki pensijos. Dabar kiekvieną dieną kuriu kažką naują, bendrauju su įdomiausiais žmonėmis, matau realų savo darbo poveikį. Ir svarbiausia – mano vaikai mato, kad gyvenime įmanoma keistis, bandyti, kartais klysti, bet neprarasti vilties.”
Ar tai reiškia, kad kelias buvo lengvas? Tikrai ne. Ar ji kartais abejoja ir bijo dėl ateities? Žinoma. Bet dabar ji žino, kad gali pasitikėti savimi. Kad viena mama iš Kauno su nešiojamu kompiuteriu ir ryžtu gali sukurti kažką vertingo. Kad nereikia turėti specialaus išsilavinimo ar didelių investicijų – reikia tikros problemos, noro ją spręsti ir kantrybės nepasiduoti po pirmųjų nesėkmių.
Ir galbūt svarbiausia – reikia tikėti, kad tai, kas atrodo neįmanoma, iš tikrųjų yra visiškai įmanoma. Tik reikia pradėti.