Pradžia, kuri neatrodė išskirtinė
1992-ieji. Lietuva dar tik mokosi, ką reiškia laisva rinka, o Vilniuje atidaro duris pirmoji „Maxima” parduotuvė. Tuo metu niekas turbūt negalvojo, kad tai – ne tik dar vienas mažmeninės prekybos taškas, bet ir organizacijos, kuri po kelių dešimtmečių valdys šimtus parduotuvių keliose šalyse, gimimas. Verslo aplinka buvo chaotiška, vartotojų įpročiai – formuojami iš naujo, o konkurencija tik pradėjo reikšti tai, ką reiškia šiandien.
„Maxima” priklausė „Vilniaus prekyba” grupei, kurią valdė Nerijus Numa ir kiti akcininkai. Nuo pat pradžių buvo orientuojamasi į platų prekių asortimentą ir prieinamą kainodarą – strategiją, kuri pasirodė esanti tinkama būtent tokiam laikotarpiui, kai žmonės ieškojo ne prabangos, o patikimumo.
Augimas, kuris nestojo
Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje „Maxima” plėtėsi tempais, kurie kėlė antakius net ir tiems, kas sekė Lietuvos verslo raidą. Parduotuvių tinklas augo ne tik Vilniuje – prekės ženklas sparčiai užėmė pozicijas kituose miestuose ir miesteliuose. Tai nebuvo atsitiktinumas. Kompanija investavo į logistiką, centralizavo pirkimus ir sugebėjo pasiūlyti kainas, su kuriomis smulkesniems konkurentams buvo sunku varžytis.
Svarbu paminėti ir tai, kad „Maxima” neapsiribojo vien Lietuva. Latvija, Estija, vėliau Bulgarija ir Lenkija – ekspansija į užsienio rinkas parodė, kad kalbama ne apie regioninį tinklą, o apie rimtus tarptautinius ambicijus. Kiekviena nauja rinka reikalavo prisitaikymo, tačiau pagrindinė formulė – didelis pasirinkimas, konkurencinga kaina, patogi vieta – veikė ir už Lietuvos ribų.
Kritika ir atsakomybė
Būtų nesąžininga kalbėti apie „Maximos” istoriją neužsiminant apie tamsiąsias jos puslapius. 2013 metų Rygos tragedija, kai sugriuvo parduotuvės stogas ir žuvo 54 žmonės, paliko gilų randą ne tik bendrovės reputacijoje, bet ir visuomenės atmintyje. Tai buvo momentas, kai klausimai apie atsakomybę, saugumo standartus ir korporatyvinę etiką tapo nebe abstrakčiais – jie įgavo konkrečius veidus ir pavardes.
Lietuva taip pat ne kartą diskutavo apie „Maximos” įtaką smulkiajam verslui, kaimo parduotuvių nykimą ir rinkos koncentraciją. Šios diskusijos nėra baigtos iki šiol, ir tai yra normalu – bet kuri dominuojanti rinkos jėga privalo būti vertinama kritiškai.
Trisdešimt metų vėliau: ką tai pasako apie mus
„Maximos” istorija nėra tik verslo sėkmės pasakojimas. Ji atspindi platesnį Lietuvos ekonominės transformacijos kelią – nuo sovietinio planavimo liekanų iki konkurencingos rinkos ekonomikos. Tai, kad vietinis kapitalas sugebėjo sukurti tokio masto struktūrą ir atlaikyti tarptautinių tinklų spaudimą, yra faktas, kurį verta įvertinti be perdėto patriotizmo, bet ir be dirbtinio nuvertinimo.
Šiandien „Maxima” yra vienas didžiausių darbdavių Baltijos šalyse. Jos sprendimai – nuo kainų politikos iki darbo sąlygų – tiesiogiai veikia šimtų tūkstančių žmonių kasdienybę. Tai įpareigoja. Ir tai, kaip bendrovė su šia atsakomybe elgsis ateinančiais metais, pasakys daugiau apie jos tikrąją brandą nei bet koks metinis pelno rodiklis.