Viskas prasidėjo nuo vieno skambučio
Devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai Lietuva dar tik atgaudavo kvapą po sovietmečio, keletas drąsių žmonių suprato, kad mirtis – tai ne tik liūdesys, bet ir logistika. Ir ta logistika buvo chaotiška. Kai lietuvis mirė Vokietijoje ar Lenkijoje, jo šeima likdavo akis į akį su košmaru: kaip parvežti artimąjį namo? Jokie aiškūs procesai, jokie kontaktai, jokios sutartys. Tiesiog – tuščia erdvė ir neviltis.
Būtent į tą tuščią erdvę įžengė pirmieji lietuviški laidojimo namai, kurie nusprendė, kad gali padaryti daugiau nei tiesiog iškasti duobę ir parduoti karstą.
Kai vienas automobilis tapo verslo modeliu
Sunku patikėti, bet kai kurie šiandien solidžiai atrodantys laidojimo verslai pradėjo nuo vieno specialiai įrengto automobilio ir savininkų, kurie patys sėsdavo už vairo ir važiuodavo į Varšuvą, Berlyną ar net toliau. Jokių subrangovų, jokių tarpininkų – tik telefonas, žemėlapis ir noras išspręsti problemą.
Tie žmonės greitai suprato keletą dalykų. Pirma – tarptautinis palaikų pervežimas reikalauja ne tik transporto, bet ir žinių: kiekviena šalis turi savo reikalavimus, dokumentų paketus, sanitarines normas. Antra – šeimos, kurios kreipiasi tokios pagalbos, yra pažeidžiamiausi klientai pasaulyje, ir tai įpareigoja elgtis kitaip nei pardavinėjant, tarkime, baldus.
Europos biurokratija kaip… galimybė?
Štai čia ir prasideda įdomiausia dalis. Kiti verslai Europos Sąjungos reguliavimų gausą matė kaip kliūtį. Lietuvos laidojimo namai – kaip konkurencinį pranašumą. Kas pirmasis išmoko naršyti po tarptautines konvencijas (ypač Berlyno ir Strasbūro), kas pirmasis užmezgė oficialius ryšius su užsienio laidojimo įmonėmis, tas gavo galimybę veikti ten, kur kiti tiesiog nežinojo nuo ko pradėti.
Lietuviai, beje, turėjo vieną natūralų pranašumą – geografiją ir diasporą. Dešimtys tūkstančių lietuvių išvyko dirbti į Angliją, Norvegiją, Ispaniją. Ir kiekvieną kartą, kai ten nutikdavo tragedija, šeimos norėjo parvežti savuosius namo. Paklausa buvo reali, nuolatinė ir labai žmogiška.
Tinklai, pasitikėjimas ir telefono skambučiai vidurnaktį
Šiandieninis tarptautinis palaikų pervežimas – tai ne tik logistika. Tai tinklai. Lietuvos laidojimo įmonės, kurios šiandien veikia Europos mastu, dažniausiai turi partnerius dešimtyse šalių – vietines įmones, kurios žino savo šalies tvarką ir gali veikti greitai. Šie ryšiai kūrėsi metų metus, konferencijose, per bendrus atvejus, per pasitikėjimą, kuris atsiranda tik tada, kai kartu išsprendžiate sudėtingą situaciją.
Ir dar vienas dalykas, apie kurį retai kalbama: šiame versle telefonai skamba vidurnaktį. Mirtis nesitaiko prie darbo valandų. Įmonės, kurios sugebėjo sukurti sistemas, leidžiančias reaguoti bet kuriuo paros metu, bet kurioje šalyje – tos ir tapo lyderėmis.
Kai mažos šalies verslai moko Europą
Šiandien situacija yra tikrai įdomi: nedidelės Lietuvos laidojimo įmonės turi patirties ir infrastruktūros, kurios pavydėtų ne viena didesnė Europos valstybė. Kai kurios jų jau ne tik pervežo palaikus iš užsienio, bet pradėjo teikti paslaugas ir užsienio piliečiams, mirusiems Lietuvoje ar tranzitu vykstantiems per ją.
Tai ne atsitiktinumas. Tai – dvidešimt metų trukęs darbas, klaidos, išmoktos pamokos ir, svarbiausia, supratimas, kad žmonių skausmas neturi valstybių sienų. O jei skausmas neturi sienų, tai ir pagalba neturi jų turėti.
Nuo vieno automobilio iki žmogiškumo eksporto
Galbūt skamba pompastiškai, bet Lietuvos laidojimo verslo tarptautinė sėkmė yra kažkas daugiau nei verslo istorija. Tai istorija apie tai, kaip iš poreikio gimsta kompetencija, kaip kompetencija virsta tinklu, o tinklas – reputacija. Ir visa tai – ant labai konkrečio pagrindo: žmonės nori, kad jų artimieji grįžtų namo. Kad ir kur jie mirė. Kad ir kiek tai kainuotų.
Lietuvos laidojimo namai tą suprato anksčiau nei daugelis. Ir tai, kad šiandien jie gali padėti šeimai Osle, Madride ar Dubline – tai ne verslo triumfas. Tai tiesiog gerai atliktas darbas. Labai žmoniškas darbas.