Devintajame ir dešimtajame dešimtmečio sandūroje, kai Lietuva dar tik mokėsi gyventi laisvos rinkos sąlygomis, nemažai vėliau žinomų statybų kompanijų prasidėjo nuo visiškai kuklių aplinkybių – nuomojamo garažo, kelių įrankių ir vieno ar dviejų žmonių ryžto. Šiandien kai kurios iš jų valdo dešimtis milijonų eurų siekiančius projektus, stato gyvenamuosius kvartalus, pramoninius kompleksus ar prekybos centrus. Kelias nuo garažo iki rinkos lyderio pozicijos nebuvo tiesus, tačiau jame slypi nemažai atsakymų į klausimą, kodėl vieni verslai išsilaiko dešimtmečius, o kiti dingsta po kelerių metų.
Pradžia, kurioje nebuvo jokių garantijų
Dauguma šių įmonių steigėjų neturėjo nei stambaus kapitalo, nei ryšių su valdžios institucijomis, nei jokios ypatingos protekcijos. Buvo tik amatas – suvirinimas, mūrijimas, elektros instaliacijos žinios – ir noras dirbti sau, o ne samdomam darbui. Pirmieji užsakymai dažniausiai ateidavo iš kaimynų ar pažįstamų: kažkam reikėjo pertvarkyti sandėliuką, kažkam – pastatyti nedidelį priestatą. Pinigų investicijoms į techniką praktiškai nebuvo, todėl daug kas darbuota rankomis, o pirmoji technika buvo nuomojama arba naudota, pirkta už paskutinius santaupas.
Įdomu tai, kad tuo metu rinkoje nebuvo tokios konkurencijos, kokia egzistuoja dabar. Tai reiškė didesnę laisvę eksperimentuoti, bet kartu ir didesnę atsakomybę – nebuvo iš ko mokytis, nebuvo pavyzdžių, kaip turėtų atrodyti sėkmingas statybų verslas Lietuvoje. Kiekvienas sprendimas buvo priimamas bandymų ir klaidų būdu.
Lūžio taškas – kai garažas tapo per ankštas
Beveik visose šiandien žinomose sėkmės istorijose galima įžvelgti panašų momentą – akimirką, kai įmonė turėjo pasirinkti: likti maža šeimos verslo forma ar rizikuoti augimu. Tas lūžis dažniausiai įvykdavo, kai atsirasdavo didesnis užsakymas, viršijantis esamus pajėgumus. Vieni tokių galimybių atsisakydavo, bijodami įsipareigojimų, kiti – rizikuodavo, imdavo paskolas technikai, samdydavo pirmuosius darbuotojus.
Šis etapas dažnai buvo pats skausmingiausias. Reikėjo išmokti valdyti ne tik statybų procesus, bet ir žmones, finansus, dokumentaciją. Nemažai įmonių steigėjų prisipažįsta, kad būtent tuo metu jie pirmą kartą suprato, jog geras meistras nebūtinai yra geras vadovas – šias dvi kompetencijas reikėjo ugdyti atskirai, ir dažnai tam nebuvo nei laiko, nei mokytojo.
Kas atskyrė tuos, kurie liko rinkoje, nuo tų, kurie išnyko
Analizuojant tas įmones, kurios per du dešimtmečius sugebėjo išaugti iki rinkos lyderių, matyti keletas pasikartojančių bruožų. Pirma, reputacija – statybų versle žodis iš lūpų į lūpas veikė ir veikia iki šiol stipriau nei bet kokia reklama. Antra, gebėjimas prisitaikyti prie technologinių pokyčių: tie, kurie anksti investavo į modernią techniką, projektavimo programas ar naujus statybos metodus, atsidūrė priekyje, kai rinka pradėjo reikalauti didesnio tikslumo ir greičio.
Trečias veiksnys – finansinis atsargumas. Nemažai pašnekovų, kalbėdami apie savo įmonių istoriją, mini, kad būtent atsisakymas skolintis be aiškaus plano ar imtis per didelių projektų anksčiau laiko, leido išgyventi ekonomikos svyravimus, tokius kaip 2008–2009 metų krizė. Tos įmonės, kurios per anksti perdegė finansiškai, dažniausiai neatlaikė pirmos rimtesnės rinkos audros.
Verta paminėti ir žmogiškąjį faktorių – ilgametė komanda. Kai kuriose šiandien didelėse statybų bendrovėse dirba žmonės, kurie prisijungė prie įmonės dar tada, kai ji telpo tame pačiame garaže. Tokia lojalumo kultūra retai atsiranda savaime, ji formuojasi metų metais, kai vadovas rodo pavyzdį, o ne tik reikalauja rezultatų.
Pamokos, kurios neišeina iš mados
Šiandienos verslininkui, žvelgiančiam į šias istorijas, verta atkreipti dėmesį ne į konkrečius sprendimus – rinka, technologijos ir teisinė aplinka pasikeitė nepataisomai – o į principus, kurie liko galioti nepriklausomai nuo dešimtmečio. Kantrybė, atkaklumas augant palaipsniui, o ne staigiais šuoliais, sąžiningumas su klientais net tada, kai tai kainuoja brangiau – šie dalykai neišėjo iš mados ir vargu ar kada nors išeis.
Kita pamoka – niekada nesustoti mokytis. Tos įmonės, kurios šiandien laikomos lyderėmis, nuolat investuoja į naujas technologijas, darbuotojų kvalifikaciją, tvarumo sprendimus. Tie, kurie liko prie senų metodų vien dėl to, kad jie kažkada veikė, palaipsniui prarado pozicijas jaunesnėms, lankstesnėms kompanijoms.
Vietoj taško – tęstinumas, kuris tik prasideda
Sunku pasakyti, kiek iš šiandien garaže dirbančių entuziastų po dvidešimties metų valdys panašaus masto įmones. Tačiau istorija rodo, kad receptas, nors ir neturi garantijų, iš esmės nesikeičia – reikia pradėti nuo mažo, dirbti sąžiningai, augti apgalvotai ir nebijoti mokytis iš kiekvieno projekto, net jeigu jis nepavyksta taip, kaip planuota. Lietuviškos statybų rinkos lyderės nebuvo sukurtos per naktį, o jų kelias primena, kad tvirtas pamatas – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme – visada svarbesnis už greitą, bet nestabilų pastatą.