Lietuvos verslo istorijoje bankrotas kadaise buvo beveik gėdos ženklas – apie jį tylėdavo, slėpdavo, keisdavo miestą ar net šalį. Šiandien vaizdas kitoks. Vis daugiau žmonių, kurie prieš dešimt ar penkiolika metų prarado verslą, pinigus ar reputaciją, viešai pasakoja, kaip būtent tas nuosmukis tapo atspirties tašku. Paklausiau kelių tokių žmonių ir apžvelgiau, kas kartojasi jų istorijose. Paaiškėjo – klaidos, nors ir skirtingos, veda į panašias pamokas.
Kai pinigai baigiasi greičiau nei entuziazmas
Dažniausia klaida, apie kurią kalba beveik visi – per greitas augimas be finansinio pagrindo. Vienas Kauno prekybos tinklo įkūrėjas prisimena, kaip 2008 metais atidarinėjo trečią parduotuvę, nors antroji dar nespėjo atsipirkti. Krizė tiesiog paspartino tai, kas ir taip būtų atsitikę. Šiandien jis sako – augimas turi būti pagrįstas pinigų srautu, o ne noru „būti didesniam už konkurentą“.
Partnerystė be sutarties – tai ne draugystė, o rizika
Antra pamoka – žodinių susitarimų kaina. Nemažai verslininkų prisimena, kaip pradėjo verslą su draugu ar giminaičiu „ant žodžio“, o vėliau ginčijosi dėl dalies, sprendimų teisės ar net firmos pavadinimo. Vilniaus IT bendrovės įkūrėja pasakoja, kad po skaudaus išsiskyrimo su verslo partneriu dabar kiekvieną, net ir smulkiausią, susitarimą fiksuoja raštu – nesvarbu, ar tai šeimos narys, ar geriausias draugas.
Klientas visada teisus – bet ne visada tavo klientas
Trečia įžvalga liečia tai, ką dažnas verslininkas atranda pernelyg vėlai – ne kiekvienas klientas verslui naudingas. Bandymas patikti visiems, mažinti kainas ir sutikti su bet kokiais reikalavimais dažnai baigiasi nuovargiu ir nuostoliais. Vienas restoranų savininkas iš Klaipėdos prisipažįsta, kad ankstesnis verslas žlugo būtent todėl, kad bandė aptarnauti „visus – nuo studentų iki verslo pietų“, ir galiausiau neturėjo aiškios tapatybės.
Ego kainuoja brangiau nei nuomos mokestis
Ketvirta tema – asmeninis pasididžiavimas, trukdantis pripažinti klaidą laiku. Daug kas prisipažįsta, kad tęsė nuostolingą verslą mėnesiais ar metais vien todėl, kad nenorėjo pripažinti nesėkmės aplinkiniams. Vienas prekybos centrų nuomininkas sako – jei būtų uždaręs parduotuvę pusmečiu anksčiau, būtų išsaugojęs ir pinigus, ir nervus.
Diversifikacija – ne mada, o apsauga
Penkta pamoka susijusi su per didele priklausomybe nuo vieno kliento ar vieno tiekėjo. Vienas eksportuotojas iš Šiaulių prisimena, kaip vienas užsienio partneris sudarė 70 procentų jo pardavimų – ir kai tas partneris nutraukė sutartį, verslas per kelis mėnesius sugriuvo. Dabar jis sąmoningai riboja, kiek procentų apyvartos gali sudaryti vienas klientas.
Skaičiai nemeluoja, net jei nesinori jų matyti
Šešta – finansinio raštingumo stoka. Daugelis verslo pradininkų prisipažįsta, kad pirmaisiais metais net nežinojo, kiek realiai uždirba, nes visą dėmesį skyrė produktui ar paslaugai, o ne apskaitai. Kai atėjo laikas mokėti mokesčius ar imti paskolą, paaiškėjo, kad realaus pelno beveik nėra. Šiandien dauguma jų sako – finansinę ataskaitą reikia skaityti kas savaitę, ne kartą per metus pas buhalterį.
Nesėkmė – ne pabaiga, o duomenų bazė
Septinta, gal svarbiausia pamoka – požiūrio pokytis į patį nepasisekimą. Vietoj to, kad slėptų praeitį, sėkmingi verslininkai ją naudoja kaip argumentą. Investuotojams, partneriams, net darbuotojams jie sako – jau žinau, kur klysta kiti, nes pats ten buvau. Tai tapo savotišku konkurenciniu pranašumu, kurio neturi tie, kurie niekada nesudegino pirštų.
Kai griuvimas tampa pamatu
Jei šias septynias istorijas sudėtum į vieną, gautum ne receptą, o veidrodį – kiekvienas verslininkas jame pamato dalį savęs, nesvarbu, ar jo verslas dar tik pradinis, ar jau įsitvirtinęs. Lietuvos verslo aplinka pastaraisiais metais keičiasi būtent dėl to, kad žmonės nustojo bijoti pasakyti „aš tada suklydau“. Tie žodžiai, paradoksaliai, dabar skamba patikimiau nei bet kokia reklaminė kalba apie sėkmę. Galbūt todėl geriausios verslo mokyklos šiandien nėra universitetuose – jos slypi žmonių, kurie kažką prarado ir vėl atsistojo, virtuvėse, garažuose ir seniai uždarytose parduotuvėse.