Garažas, lituoklis ir vienas klientas per savaitę
2009-aisiais Tomas Balčiūnas atsidarė nedidelį telefonų remonto kioskiuką Klaipėdos senamiestyje. Tuo metu verslas atrodė paprastas: žmonės nešdavo sulūžusius mygtukų telefonus, jis juos taisydavo, visi buvo laimingi. Bet kai 2012-aisiais Lietuva pradėjo masiškai pereiti prie išmaniųjų telefonų, Tomas suprato, kad jo pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis.
„Pirmą kartą kai atsinešė iPhone 4 su sudužusiu ekranu, aš tiesiog žiūrėjau į jį ir nežinojau, nuo ko pradėti,” – prisimena jis, sukdamas rankose kavos puodelį nedidelėje savo dirbtuvėlėje Taikos prospekte. – „Tai buvo kaip iš traktorių mechaniko paprašyti sutaisyti lėktuvą.”
Kai konkurentai užsidarė, jis ėmė mokytis
Tuo metu daug panašių kioskiukų Klaipėdoje tiesiog dingo. Savininkai arba persikvalifikavo, arba metė ranką ir išėjo dirbti į parduotuves. Tomas pasirinko kitaip – išleido visus sutaupytus pinigus kursams Varšuvoje, kur lenkų meistrai jau buvo įvaldę išmaniųjų telefonų remontą.
Grįžo po trijų savaičių su naujais įrankiais, naujomis žiniomis ir, svarbiausia, su kontaktais tiekėjų iš Lenkijos. Ekranai, baterijos, jungtys – visa tai, ko Lietuvoje tuo metu beveik nebuvo galima gauti normaliai.
„Žmonės tada dar nežinojo, kad telefoną galima taisyti. Visi galvojo – sugedęs iPhone, reikia pirkti naują,” – sako Tomas. Ir čia jis pamatė savo galimybę. Pradėjo rašyti į vietinius forumus, aiškino, kad ekrano pakeitimas kainuoja kelis kartus mažiau nei naujas telefonas. Klientai ėmė rinktis.
Verslas, kurį sukūrė reputacija, o ne reklama
Šiandien Tomo dirbtuvėlėje dirba trys žmonės. Jis pats daugiausia užsiima sudėtingesniais atvejais – vandenyje paskendusiais telefonais, sulaužytomis plokštėmis, tais atvejais, kai oficialūs servisai tiesiog pasako „neberemontinga”. Būtent tokia specializacija ir išskyrė jį iš minios.
Klientai dažnai atvažiuoja iš Palangos, Šilutės, kartais net iš Klaipėdos rajono kaimų. Vieni sako, kad išbandė viską, kiti – kad draugas rekomendavo. Tomas neslepia, kad jokios rimtos rinkodaros strategijos niekada neturėjo. Tiesiog darė savo darbą gerai.
„Socialiniai tinklai padėjo, bet ne taip, kaip žmonės galvoja. Aš nepirkinėjau reklamos. Tiesiog kartais pasidalindavau sudėtingesniais atvejais – prieš ir po. Žmonėms tai įdomu,” – aiškina jis.
Taisyti, o ne mesti – tai jau tendencija, ne išimtis
Pastaruosius kelerius metus Tomo verslui padėjo ir tai, ko jis visai nesitikėjo – augantis susidomėjimas tvarumu. Jaunesnė karta vis dažniau renkasi taisyti, o ne pirkti naują. Europos Sąjungos direktyvos dėl teisės į remontą, apie kurias dabar tiek kalbama, Tomui skamba kaip gera žinia.
Bet jis atsargus dėl pernelyg didelio optimizmo. Telefonai darosi vis sudėtingesni, gamintojai tyčia apsunkina remontą, o originalių dalių gauti tampa vis sunkiau. „Apple ir Samsung nenori, kad mes egzistuotume,” – juokiasi jis, nors juoke aiškiai jaučiasi ir rimtumas.
Penkiolika metų vėliau: tas pats garažas, kita istorija
Tomo istorija nėra apie stebuklą ar genialų verslo planą. Ji apie žmogų, kuris laiku suprato, kad jo senas modelis miršta, ir turėjo drąsos mokytis iš naujo. Klaipėda – miestas, kuriame verslas išgyvena tik tada, kai moka prisitaikyti, o ne laukti, kol rinka grįš į senus laikus. Tomas to nelaukė. Ir būtent todėl jo dirbtuvėlėje šiandien eilė – kaip ir prieš penkiolika metų, tik dėl visai kitų priežasčių.