Viskas prasidėjo nuo vienos parduotuvės Vilniuje
1992-ieji. Lietuva ką tik atgavo nepriklausomybę, šalyje viešpatavo ekonominis chaosas, o žmonės dar gerai prisiminė tuščius sovietinius lentynų stalus. Būtent tokiame fone Vilniuje, Savanorių prospekte, duris atvėrė pirmoji „Maximos” parduotuvė. Niekas tada negalvojo, kad tai – ne tik eilinis verslo projektas, o kažko daug didesnio pradžia.
Už viso to stovėjo „Vilniaus prekyba” – įmonė, kuri greitai suprato, ką reiškia dirbti laisvosios rinkos sąlygomis. Receptas buvo paprastas: žemos kainos, platus asortimentas ir agresyvi plėtra. Veikė.
Plėtra, kuri nestabdė
Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje „Maxima” plėtėsi taip greitai, kad konkurentai tiesiog nespėjo reaguoti. Parduotuvės dygo ne tik Vilniuje – tinklas ėmė ryti regionus, mažesnius miestus, o netrukus ir kaimynines valstybes. Latvija, Estija, vėliau – Bulgarija ir Lenkija.
Šiandien „Maximos” grupė valdo daugiau nei 500 parduotuvių keliose šalyse. Tai nebėra tiesiog prekybos tinklas – tai korporacija, kurios apyvarta skaičiuojama milijardais eurų, o darbuotojų skaičius viršija 30 000.
Svarbu suprasti, kas leido taip augti. Pirma – laiko pasirinkimas. Įeiti į rinką tada, kai jos iš esmės dar nebuvo, reiškė galimybę formuoti žaidimo taisykles. Antra – nuoseklus dėmesys kainai. „Maxima” niekada nebandė tapti „premium” prekės ženklu. Ji liko prieinama, ir tai buvo strateginis sprendimas, ne atsitiktinumas.
Skandalai, kritika ir realybė
Augimas nebuvo sklandus. 2013-ųjų lapkritis Rygoje tapo juoda data visai grupei – sugriuvus „Maximos” parduotuvės stogui žuvo 54 žmonės. Tragedija sukrėtė visą regioną ir privertė rimtai kalbėti apie įmonės atsakomybę, statybų kokybės kontrolę ir korporatyvinę etiką.
Kritikos „Maxima” sulaukia ir dėl darbo sąlygų, ir dėl smulkių tiekėjų spaudimo, ir dėl agresyvios kainų politikos, kuri, pasak kai kurių ekonomistų, žaloja vietinę gamybą. Tai – ne naujiena stambiam mažmeninės prekybos žaidėjui, tačiau ignoruoti šiuos klausimus būtų neatsakinga.
Įmonė savo ruožtu investuoja į tvarumo iniciatyvas, mažina maisto švaistymą, kalba apie žaliąją transformaciją. Kiek tai yra tikra strategija, o kiek – komunikacinis fasadas, tegul sprendžia kiekvienas pats.
Imperija, kuri vis dar auga
„Maximos” istorija yra ir Baltijos verslo brendimo pamoka, ir atspindys to, kaip posovietinė erdvė sugebėjo per trisdešimt metų pagimdyti tikras korporacijas. Nuo vienos parduotuvės iki regioninio giganto – tokio kelio neįveikė daugelis.
Klausimas, kuris lieka atviras: ar tolesnė plėtra – į Vakarus, į naujas rinkas – pavyks taip pat sklandžiai? Vakarų Europos mažmeninė prekyba yra kitokia arena, su kitokiais žaidėjais ir kitokiais vartotojais. „Maxima” turi kapitalą ir patirtį. Ar turi ir lankstumą – pamatysime.