Kai pasaulis virto aukštyn kojomis: 2008-ųjų krizės atgarsiai Lietuvos versle
Prisimenu, kaip 2008-aisiais vienas Kauno baldų gamybos įmonės savininkas pasakojo, kad bankas per savaitę pakėlė palūkanas jo kreditui beveik dvigubai. Vyras sėdėjo priešais mane, nervingai sukiodamas kavos puodelį ir kartodamas: „Kaip dabar mokėsiu? Kaip?” Tai nebuvo pavienė istorija – tūkstančiai Lietuvos verslininkų tuo metu stovėjo ant panašaus skardžio krašto.
Finansų krizė, prasidėjusi JAV, kaip cunamio banga užliejo ir mūsų šalį. Lietuvos bankai, kurie iki tol dosniai dalino kreditus visiems norintiems plėstis, staiga užsivėrė kaip kriauklės. Palūkanų normos šoko aukštyn ne dėl to, kad Lietuvos Bankas taip nusprendė – mūsų šalis jau buvo įvedusi litą prie euro, tad neturėjo savarankiškos pinigų politikos. Problema buvo kitoje vietoje: bankai tiesiog nebepasitikėjo nei vienas kitu, nei verslu, nei ateitimi.
Vidutinės palūkanos verslo kreditams 2008-ųjų pabaigoje Lietuvoje siekė apie 8-10 procentus, o kai kuriems rizikingesnėms įmonėms – ir 12-15 procentų. Bet skaičiai čia nėra pats svarbiausias dalykas. Svarbiausia buvo tai, kad kredito gauti tapo beveik neįmanoma. Bankai reikalavo tokių užstatų, tokių garantijų, kad lengviau buvo parduoti inkstą negu gauti finansavimą.
Išgyvenimo strategijos: kai pinigai virto deficitu
Įmonės turėjo keistis arba mirti. Ir daugelis pasirinko keistis, nors tai buvo skausminga. Pažįstu vieną logistikos įmonės vadovą, kuris 2009-aisiais atsisakė viso plėtros plano, kurį rengė trejus metus. Vietoj naujų sunkvežimių pirkimo jis ėmė nuomoti transportą, vietoj naujo sandėlio statybos – išsinuomojo patalpas. „Turėjau užmiršti apie augimą ir galvoti tik apie išlikimą”, – sakė jis.
Verslo kreditų palūkanų šuolis privertė įmones peržiūrėti visas finansavimo strategijas. Jei anksčiau buvo įprasta imti ilgalaikius kreditus įrangai ar nekilnojamajam turtui pirkti, tai krizės metu įmonės ėmė ieškoti alternatyvų. Lizingas tapo populiaresnis nei bet kada anksčiau, nors ir jis buvo brangus. Tiekėjų kreditas – kai tiekėjas leidžia atsiskaityti vėliau – virto auksu. Kai kurios įmonės net grįžo prie senojo gero barterio: „Tu man medžiagas, aš tau paslaugas”.
Įdomu tai, kad krizė išmokė Lietuvos verslininkus kažko labai svarbaus – negalima priklausyti tik nuo bankų. Viena Vilniaus IT įmonė, su kuria bendravau 2010-aisiais, pasakojo, kaip jie ėmė aktyviai ieškoti investuotojų, nors anksčiau nė nesvajojo apie tai. „Geriau atiduoti dalį įmonės, nei visą ją prarasti dėl to, kad neturi apyvartinių lėšų„, – aiškino įmonės įkūrėjas.
Palengvėjimo atodūsis: 2012-2016 metų atsigavimas
Apie 2012-uosius orus Lietuvos verslo finansavimo rinkoje ėmė šviesėti. Palūkanos pradėjo kristi – pamažu, atsargiai, bet kristi. Europos Centrinis Bankas mažino bazines palūkanų normas, o tai reiškė, kad ir Lietuvos bankai galėjo pigiau skolintis. Šis pigumas pamažu pasiekė ir verslą.
Bet įmonės jau buvo kitokios. Jos buvo atsargesnės, išmoktos krizės pamokų. Net kai palūkanos nukrito iki 4-6 procentų (o tai buvo tikrai geras lygis), verslininkai nebeskubėjo imti kreditų kiek tik įmanoma. Vienas Klaipėdos žuvies perdirbimo įmonės finansų direktorius man pasakojo: „Mes dabar žiūrime į kiekvieną kreditą kaip į galimą spąstus. Prieš imdami, tris kartus perskaičiuojame, ar tikrai reikia.”
Šiuo laikotarpiu atsirado naujų finansavimo šaltinių. Europos Sąjungos struktūriniai fondai tapo tikru gelbėjimosi ratu daugeliui įmonių. Nors biurokratija buvo košmariška (ir tebėra), bet galimybė gauti iš dalies negrąžinamas lėšas arba labai pigias paskolas viliojo. Daugelis įmonių pirmą kartą savo istorijoje pasamdė specialistus, kurie tik ir darė, kad rašė projektus ES fondams.
Taip pat ėmė plėstis verslo angelų ir rizikos kapitalo fondų veikla Lietuvoje. Jei 2008-aisiais apie tai kalbėjo tik siauras technologijų startuolių ratelis, tai 2015-aisiais jau ir tradicinio verslo atstovai žinojo, kas yra „venture capital” ir kaip jis veikia.
Negatyvių palūkanų era: kai bankai moka tau
2016-2019 metai buvo tikrai keisti. Europos Centrinis Bankas nustatė negatyvias palūkanas – tai reiškė, kad bankai turėjo mokėti už tai, jog laiko pinigus ECB. Skamba absurdiškai, bet taip buvo. Šis sprendimas turėjo paskatinti bankus skolinti daugiau, o ne kaupti pinigus.
Ir tai veikė. Verslo kreditų palūkanos Lietuvoje nukrito iki istoriškai žemų lygių – 2-4 procentai tapo norma, o kai kurios stambios, patikimos įmonės galėjo gauti kreditus net už 1,5-2 procentus. Viena Šiaulių gamybos įmonė, kurią pažįstu, 2018-aisiais refinansavo senus kreditus naujais, pigesniais, ir per metus sutaupė dešimtis tūkstančių eurų vien palūkanoms.
Bet ar tai paskatino įmones skolintis kaip bepročiams? Ne visai. Krizės pamoka vis dar buvo gyva atmintyje. Tačiau įmonės ėmė naudoti kreditus protingiau – ne apyvartiniam kapitalui, o investicijoms į technologijas, automatizaciją, eksporto plėtrą. Vienas Panevėžio mašinų gamybos įmonės savininkas pasakojo: „Kai palūkanos tokios žemos, būtų kvaila jomis nepasinaudoti. Bet mes neperkame daiktų, kurie niekam nereikalingi. Perkame robotus, kurie padidins mūsų produktyvumą.”
Šiuo laikotarpiu išpopuliarėjo ir alternatyvūs finansavimo būdai. Crowdfunding platformos, nors ir nedidelės Lietuvoje, ėmė siūlyti galimybes mažesnėms įmonėms pritraukti finansavimą tiesiogiai iš žmonių. Faktoring – kai įmonė parduoda savo gautinas sumas trečiajai šaliai – tapo įprastu verslo įrankiu, o ne egzotika.
Pandemijos iššūkis: kai viskas vėl apsivertė
2020-ieji. COVID-19. Pasaulis sustojo. Bet šįkart Lietuvos verslas į krizę įžengė kitaip nei 2008-aisiais. Bankai, prisimindami ankstesnės krizės klaidas, nesuskubo kelti palūkanų ar uždaryti kreditų čiaupų. Priešingai – vyriausybė ir Europos institucijos ėmė skatinti bankus skolinti, siūlydamos garantijas ir lengvatas.
Palūkanos išliko žemos – apie 2-3 procentus vidutiniškai. Bet problema buvo ne palūkanose, o tame, kad daugelis įmonių tiesiog neturėjo pajamų. Restoranai, viešbučiai, renginių organizatoriai, kelionių agentūros – visa ši sritis buvo paralyžiuota. Ir čia paaiškėjo, kad žemos palūkanos nepadeda, kai neturi iš ko jų mokėti.
Vyriausybė įvedė įvairias paramos programas – atidėtus kreditus, subsidijas, garantijas. Viena Vilniaus kavinių tinklo savininkė man pasakojo, kaip ji derėjosi su banku dėl šešių mėnesių kreditų atostogų. „Bankas sutiko, bet pridūrė, kad palūkanos vis tiek kaups. Tai reiškė, kad po pusės metų turėsiu dar didesnę skolą. Bet kitos išeities nebuvo.”
Įdomu tai, kad pandemija paspartino skaitmeninimą ne tik verslo procesuose, bet ir finansavime. Fintech įmonės – finansinių technologijų startuoliai – ėmė siūlyti greitesnius, paprastesnius būdus gauti finansavimą. Jei anksčiau kredito gavimas banke užtrukdavo savaites, tai dabar kai kurios platformos žadėjo sprendimą per kelias valandas. Tiesa, palūkanos dažnai būdavo aukštesnės, bet greitis ir paprastumas daugeliui buvo svarbesni.
2022-2026: infliacija ir palūkanų grįžimas
Ir štai, kai atrodė, kad viskas normalizuojasi, atėjo nauja bėda – infliacija. 2021-ųjų pabaigoje kainos ėmė kilti, o 2022-aisiais, prasidėjus karui Ukrainoje, infliacijos tempas tapo šokiruojantis. Energijos kainos, maisto kainos, žaliavų kainos – viskas šoko aukštyn. Europos Centrinis Bankas, kovojantis su infliacija, ėmė kelti palūkanas.
Verslo kreditų palūkanos Lietuvoje per dvejus metus išaugo nuo 2-3 procentų iki 5-7 procentų, o kai kuriais atvejais ir daugiau. Tai nebuvo toks šuolis kaip 2008-aisiais, bet įmonėms, pripratusioms prie pigių pinigų, tai buvo skaudus smūgis. Vienas Kauno statybų įmonės vadovas skundėsi: „Mes planavome projektus skaičiuodami su 2,5 procento palūkanomis. Dabar jos 6 procentai. Visa mūsų maržą suėda palūkanos.”
Bet šįkart įmonės reagavo kitaip. Jos nepanikavo, neėmė skubiai mažinti investicijų ar atleisti darbuotojų. Kodėl? Nes jos jau turėjo patirties, turėjo planus B ir C, turėjo įvairesnius finansavimo šaltinius. Viena Vilniaus technologijų įmonė, su kuria bendravau 2023-aisiais, pasakojo, kaip jie sumažino priklausomybę nuo bankų kreditų iki minimumo, o pagrindinį finansavimą gavo iš rizikos kapitalo fondų ir ES programų.
2024-2025 metais palūkanos pradėjo stabilizuotis apie 4-5 procentų lygį. ECB sustabdė agresyvų palūkanų kėlimą, matydamas, kad infliacija pradeda slūgti. Prognozės 2026-iesiems rodo, kad palūkanos turėtų išlikti panašiame lygyje arba net šiek tiek nukristi, jei ekonomika nepatirs naujų šokų.
Kaip šiandien finansuojasi protingos įmonės
Jei turėčiau apibendrinti, kaip pasikeitė Lietuvos įmonių finansavimo strategijos per šiuos beveik du dešimtmečius, pasakyčiau taip: nuo naivaus optimizmo ir priklausomybės nuo vienintelio šaltinio (bankų) iki subrendusio, diversifikuoto požiūrio.
Šiandien sėkmingos įmonės naudoja finansavimo miksą. Banko kreditas – taip, bet ne vienintelis. Štai keletas konkrečių rekomendacijų, kurias galiu duoti remiantis realių įmonių patirtimi:
**Pirma, turėkite finansavimo šaltinių portfelį.** Nesiremiakite tik banku. Jei esate gamybos įmonė, žiūrėkite į lizingą įrangai. Jei esate auganti technologijų įmonė, ieškokite investuotojų. Jei eksportuojate, naudokite eksporto finansavimo programas. Viena Klaipėdos logistikos įmonė man rodė savo finansavimo struktūrą – 40 procentų banko kreditas, 30 procentų lizingas, 20 procentų tiekėjų kreditas, 10 procentų nuosavas kapitalas. Taip jie sumažino riziką ir priklausomybę nuo vieno šaltinio.
**Antra, stebėkite palūkanų tendencijas ir refinansuokite laiku.** Kai palūkanos krenta, nevenkite derėtis su banku dėl geresnių sąlygų arba net keisti banką. Viena Vilniaus IT įmonė kas dvejus metus peržiūri visus savo kreditus ir, jei randa geresnį pasiūlymą, refinansuoja. Taip jie per penkerius metus sutaupė apie 50 tūkstančių eurų.
**Trečia, investuokite į finansinį raštingumą.** Daugelis smulkių ir vidutinių įmonių vis dar neturi normalaus finansų specialisto. Savininkas pats tvarko finansus, o tai dažnai reiškia, kad praleidžiamos galimybės. Viena Šiaulių gamybos įmonė pasamdė finansų direktorių 2020-aisiais, ir per dvejus metus jis surado būdų, kaip sumažinti finansavimo kaštus 30 procentų. Jo atlyginimas atsipirko per pirmus šešis mėnesius.
**Ketvirta, naudokite valstybės ir ES paramos programas.** Taip, biurokratija siaubinga, bet pinigai tikri. Investicijų ir verslo garantijos (INVEGA) siūlo garantijas kreditams, kurios leidžia gauti geresnes sąlygas bankuose. ES struktūriniai fondai siūlo pigias paskolas ir negrąžinamas dotacijas. Viena Kauno maisto perdirbimo įmonė per ES projektą gavo 200 tūkstančių eurų dotaciją ir dar 300 tūkstančių pigios paskolos. Tai leido jiems įsigyti naują įrangą ir padvigubinti gamybą.
**Penkta, kurkite finansinį rezervą.** Tai skamba banaliai, bet daugelis įmonių vis dar gyvena nuo rankos iki burnos. Turėti 3-6 mėnesių išlaidų rezervą reiškia, kad galite išgyventi trumpalaikius sunkumus be papildomo skolinimosi. Viena Vilniaus dizaino studija turi atskirą sąskaitą, į kurią kas mėnesį perveda 10 procentų pelno. Per trejus metus jie sukaupė 40 tūkstančių eurų rezervą, kuris jiems labai pravertė pandemijos metu.
Kas laukia už kampo: žvilgsnis į ateitį
Žvelgiant į ateitį, matau keletą aiškių tendencijų. Pirma, tradiciniai bankai nebebus vieninteliai žaidėjai verslo finansavimo rinkoje. Fintech įmonės, crowdfunding platformos, P2P skolinimo platformos – visa tai augs ir taps įprastesnėmis alternatyvomis. Jau dabar matau, kaip jaunesnės įmonės, ypač startuoliai, visai nebenaudoja tradicinių bankų.
Antra, skaitmeninimas padarys finansavimo procesus greitesnius ir paprastesnius. Dirbtinis intelektas jau dabar naudojamas kredito rizikai vertinti, o ateityje sprendimai dėl finansavimo bus priimami beveik akimirksniu. Tai reiškia, kad įmonės galės greičiau reaguoti į galimybes ir iššūkius.
Trečia, tvarumas taps vis svarbesniu veiksniu. Bankai ir investuotojai vis dažniau žiūri ne tik į finansinius rodiklius, bet ir į tai, kaip įmonė veikia aplinkosaugos, socialinės atsakomybės ir valdymo (ESG) aspektais. Įmonės, kurios investuoja į žaliąsias technologijas, gali tikėtis geresnių finansavimo sąlygų. Jau dabar yra specialios „žaliosios” paskolos su mažesnėmis palūkanomis.
Ketvirta, palūkanų svyravimai išliks. Mes niekada nebesugrįšime į laikotarpį, kai palūkanos buvo stabilios dešimtmečius. Pasaulis tapo per daug sudėtingas, per daug tarpusavyje susijęs. Tai reiškia, kad įmonės turi būti pasiruošusios greitai prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų.
Lietuvos verslas per pastaruosius beveik du dešimtmečius praėjo tikrą ugnies krikštą. Nuo 2008-ųjų krizės, kai palūkanos šovė į viršų ir kreditas tapo nepasiekiamas, per pigių pinigų erą, kai palūkanos buvo istoriškai žemos, iki dabartinės situacijos, kai palūkanos vėl kyla kovojant su infliacija. Kiekvienas šis etapas išmokė įmones kažko naujo.
Svarbiausia pamoka – lankstumas ir diversifikacija. Įmonės, kurios išgyveno ir klestėjo, buvo tos, kurios nepriklausė nuo vieno finansavimo šaltinio, kurios mokėjo greitai prisitaikyti, kurios turėjo planus įvairioms situacijoms. Jos suprato, kad pigūs pinigai nebus amžinai, bet ir brangūs pinigai nėra pasaulio pabaiga.
Šiandien Lietuvos verslas yra subrendęs, patyręs, atsargesnis, bet ir drąsesnis. Jis žino, kad krizės ateina ir praeina, kad palūkanos kyla ir krenta, bet verslas turi tęstis. Ir kad sėkmė priklauso ne nuo to, kokios yra palūkanos šiandien, o nuo to, kaip protingai tu valdi savo finansus ir kaip greitai prisitaikei prie pokyčių.
Tai ir yra tikroji pamoka, kurią Lietuvos įmonės išmoko per šiuos sudėtingus, bet labai pamokančius metus.